Įžanginis žodis

Sveikiname Jus, apsilankiusius atnaujintoje mūsų svetainėje. ŽvejoTV, pirmoji televizija, priklausanti visiems mums, savo laisvalaikį skiriantiems puikiam poilsiui ir sportui - žvejybai.
Beveik per du dešimtmečius TV laida "Vienam gale kablys" patyrė daug nuotykių ir sukūrė daugiau nei 500 laidų apie žūklę. Įdomiausias jų rasite ŽvejoTV. Taip pat čia rasite ir naujausias "Vienam gale kablys" TV laidas. Mielai pasidalinsime įdomiausiais kulinariniais receptais. Nuomonių ir atsiliepimų visada lauksime laidos komentaruose. Svarbiausia - gera nuotaika, naujų minčių ir įdėjų dalyba.
Tikimės, kad pasirinkę reikiamą video, daug paprasčiau jausitės šiame gana sudėtingame žūklės įrankių, jaukų, žvejybos būdų, masalų pasirinkimo pasaulyje. Mūsų pagalba, norint greičiau perprasti įvairiausius žūklės niuansus, puikiai praleisti laiką gamtoje, kur ir ką, ant ko ir kada žvejoti, padės Jums. Gražių emocijų ir linksmų nuotykių, siekiant sugauti savo svajonių žuvį!

Pagarbiai
Paulius Korsakas ir Žvejo TV komanda.

Neskiesk istorijų apie žvejybą ten, kur žmonės žino tave. Ir juo labiau ten, kur žmonės žino žuvį.
Mark Twain
Žvejybiniai receptai:

Sakykim, prigaudėte nemažai vidutinio dydžio ešerių. Na, tokių, kuriais širdis džiaugiasi, bet kurių dideliais vadinti liežuvis neapsiverčia.
Susižėrėte visą laimikį, parsivežėte namo. O namie, kaip dažnai būna, tinginys po žūklės apėmė, ir skusti ešerių nebesinori. Namiškiai taip pat nesutinka prie ešerių lįsti, žvynais taškytis. Jie galėtų išdarinėti karšį, kuoją, bet ešerys, nepaisant to, kad yra skani žuvis, dorojimo atžvilgiu jiems ir visiems kitiems yra atgrasus.
Tad ką daryti, jei iš žūklės parsivežėte keliolika ešerių, bet labai tingite juos lupti?

Gal lupame, o gal saugome?
Ką daryti su vidutinio dydžio ešeriais,
kai jų daug? Yra vienas paprastas variantas — juos nulupti. Aplink ešerio galvą padaromos įpjovos ir ešerio oda su visais žvynais nutraukiama kaip kojinė. Viskas vyksta greitai, tik vaizdelis nekoks — iš pradžių ant stalo lyg ir ešerys guli, o kai nuneriama oda, lieka nebe ešerys, o kažkokia gerokai sumažėjusi išnara. Na, bet vaizdas ne taip svarbu, jei pavyksta greitai sudoroti žuvį ir prisiruošti ešerio žuvienos.
Tačiau yra ir kitas būdas. Tai senovinis žuvies apdorojimo būdas, kuris šiais laikais primirštas. Deja, primirštas ne tik žuvies kepimo būdas, bet ir esminiai žuvies patiekalų gamybos principai dažnai paminami.
Turbūt visi žvejai žino, kad žuvis gali būti paruošta skaniai, bet gali būti ir visiškai neskani. Jūroje gyvenančias žuvis sunkiau sugadinti — jos riebesnės. Pasižiūrėkime, kaip delikatesus iš žuvies gamina graikai. Jie nieko ypatingo nedaro — ima puodą, prideda įvairiausių daržovių (svogūnų, saliero, pomidorų, paprikų ir pan.), po to įmeta žuvį, užpila vandeniu ir verda. Įberia druskos, pipirų, įpila šlakelį alyvuogių aliejaus, ir viskas. Tik vienas mažiukas niuansas — imama ta žuvis, kuri delikatesu vadinama dar neatsidūrusi ant keptuvės ar puode. Mesk ją į keptuvę, ji bus labai skani, išvirk kaip verda graikai — ji irgi bus delikatesas.
O gėlavandenės žuvys yra kitokios. Jų skonį reikia saugoti. Deja, dažnai daroma atvirkščiai.

Mums reikės druskos!
Gerai, bičiuliai. Įžanga buvo ilga, dabar pakalbėkime apie ešerių, kurių nei mes, nei namiškiai nenori doroti, paruošimą. Iš pradžių papasakosiu, kaip ir ką reikia daryti, po to trumpai pasakysiu, kodėl taip reikia daryti.
Taigi imame orkaitės skardą. Jei ešerių mažai, gali būti ne skarda, o mažesnis keramikinis, metalinis ar stiklinis troškinimo indas. Iš esmės nelabai svarbu kas, svarbu, kad būtų galima kišti į orkaitę.
Imame pakelį druskos ir pilame ant indo dugno. Druska padengiame visą dugną. Jos pilame negailėdami, sluoksnio storis gali būti net per pirštą, nebent jūs turite „Jūros druską su geografine nuoroda“ — mačiau tokią parduotuvėje, kilogramas apie 20 litų kainuoja. Jei jūs sekate kokias naujoviškos mados tendencijas ir maistą gaminate be druskos, neturiu ką pasiūlyti. Apskirtai druskos atsisakymas yra tas pats, kas princesės išvarymas iš rūmų. Maistas be druskos yra tiesiog nuobodus.

Vėl reikės druskos!
Einame toliau. Ant druskos dedame ešerius. Žuvų neskutame ir neskrodžiame! Gali būti, kad pasiūlymas sudėti neskustas ir neapdorotas žuvis su žvynais ir viduriais jums pasirodys atgrasus, tačiau nesakykite „op“ neperšokę griovio — galutinis rezultatas bus visiškai kitoks nei piešia vaizduotė.
Kai skardoje ant druskos sluoksnio ešeriai (primenu, neskusti ir neskrosti) jau sudėlioti, ant jų vėl pilame druskos. Pilame tiek, kad druska viską padengtų. Taigi mums reikės labai daug druskos. Nepamirškite to, kai po žvejybos sustosite prekybos centre nusipirkti alaus.
Dabar vienas labai svarbus niuansas: jei nenorite žuvies dėti su visais viduriais ir pasiėmę peilį jau ruošiatės bent vidurius išimti, tada galite vidurius išimti, tačiau tokiu atveju iškepusio ešerio mėsa bus sausesnė. Jums rinktis: ar daugiau estetikos ir mažiau skonio, ar mažiau skonio, bet daugiau estetikos.

Procesas


Įkaitiname orkaitę (maždaug iki 200 laipsnių). Kai orkaitė įkaista, dedame į ją ešerius su druska. Ne per orkaitės vidurį, o kiek aukščiau. Nebijokite, kad druskos labai daug — ešeriai tikrai nebus per sūrūs, bus tokie, kokie reikia. Druska ešerius patikimai saugo nuo aukštos temperatūros ir orkaitėje sukuria ypatingą mikroklimatą.
Taigi mūsų ešeriai jau orkaitėje, ypatingame mikroklimate. Kiek laiko juos ten laikyti? Viskas priklauso nuo žuvies dydžio. Mažoms žuvims užteks 15 minučių, didesnėms reikės 20 ar 30 minučių. Vidurkis — 20 minučių. Iš pradžių bus sunku nustatyti, kiek laiko žuvį reikia laikyti orkaitėje, vėliau, jei taip žuvis gaminsite dažniau, atsiras patirtis ir labai gerai žinosite, kada žuvis paruošta. Pagrindinis požymis — sukietėjusi, ant žuvies paviršiaus susidariusi pluta. Ji susidaro iš druskos, žvynų ir žuvies odos. Ar ji sukietėjusi, sužinosite paėmę šakutę.
Kai žuvis pabuvo orkaitėje tiek, kiek reikia, išimame ją ir paliekame bent 10 minučių. Tegul patiekalas šiek tiek atvėsta ir subręsta.
Kol kas visų tų, kurie garsiai rėkė, kad nevalgys žuvies, keptos su žvynais ir viduriais, prie savo kulinarinio šedevro neprileiskite. Ir apskritai nesakykite, kaip ir ką darėte. Yra tokia patarlė: „Nerodyk kvailiui pusės darbo“.

Pluta ir gumuliukas
Taigi visi tie, kurie laukia skanių ešerių, sėdi kambaryje, o jūs triūsiate virtuvėje, nors, kaip pastebėjote, jokio triūso čia nėra.
Iškepusį ešerį išimame iš druskos krūvos, nulaužiame galvą ir nuimame sukietėjusią plutą. Pluta labai lengvai nusilupa, o kadangi ją sudaro druska, žvynai ir žuvies oda, prieš jūsų akis atsiveria graži, balta ešerio mėsytė. Mėsytė atrodo taip, tarsi ešerį būtumėte ne iškepę, o išvirę. Čia laikas prisiminti dar vieną liaudies išminties perlą: „Sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą“. Taigi visai nesvarbu, kad jūsų žuvis atrodo kaip virta, jos skonis bus ypatingas ir visiškai kitoks nei virtos žuvies.
Kai nulupsite plutą, išvalykite vidurius. Tai labai paprasta: iš tų bjaurių žuvies vidurių, kuriuos įpratę matyti dorodami žalią žuvį, liko tik plėve aptrauktas gumuliukas, kurį švariai pašalinti — juokų darbas. Išimame vidurius ir turime švariausią nepaprasto skonio ešerį. Beje, taip orkaitėje galima kepti bet kurią žuvį, ne tik ešerius. Tam labai tinka plokščios žuvys, tokios kaip karšiai.
Taigi barstykite druską, kiškite ešerius į orkaitę, o kol jie keps, papasakosiu, kodėl būtent taip reikia daryti, t. y. kodėl primygtinai prašiau neskusti žvynų ir neišvalyti vidurių.

Palikime apdangalą!
Be abejo, jums teko valgyti vytintą ar šaltai rūkytą žuvį. Turbūt pastebėjote, kad jei žuvis vytinama neskrosta, ji esti skani, sultinga, mėsa aromatinga. O jei žuvis vytinama skrosta, ji kaip lenta — sausa, kieta ir be skonio. Tą patį galima pasakyti ir apie šalto rūkymo žuvį. Taip yra todėl, kad žuvienos struktūra yra labai savita. Joje yra labai daug žuvų sulčių, kurias žuvį netinkamai ruošiant galima prarasti. Vytinat skrostą žuvį tos sultys išteka, išgaruoja, ir žuvis tampa „medinė“, o vytinant sveiką, nepažeistą žuvį, visos sultys lieka viduje. Tas pats ir kepant.
Taigi būtina mūsų skanaus patiekalo sąlyga — žuvis neturi būti pažeista. Ji neturi būti perpjauta, pradurta, nuskusta, palikime ramybėje jos pelekus. Visa tai, ką žuvis turi (oda, žvynai), yra natūrali, hermetinė žuvies danga. Ji tokia gera, kad geresnės nė nereikia. Ji, kol mūsų žuvis keps orkaitėje, patikimai saugos, kad iš žuvies neišbėgtų natūralios sultys, suteikiančios patiekalui ypatingą skonį.
Jei sumanysite prapjauti žuviai pilvą ir išimti vidurius, pažeisite hermetiškumą ir neteksite didelės dalies žuvies sulčių ir galutinis produktas nebus toks skanus. Reikia atsiminti ir tai, kad žuvies mėsa švelni ir vandeninga, dažnai apdorojama neaukštoje temperatūroje. Mūsų atveju žuvį supantis druskos sluoksnis saugo nuo pernelyg aukštos temperatūros ir sukuria tinkamiausią mikroklimatą.

Kaip dar galima „uždaryti“?
Ar skanūs buvo ešeriai? Na, tikrai ne tokie, kaip kepti su aliejumi. Kažkas panašaus tarp virtos (virimas išsaugo natūralų žuvies skonį) ir keptos žuvies.
Ir vis tik, nepaisant to, kad šis žuvies paruošimo receptas yra labai paprastas, daug žmonių juo nesinaudoja. Gal dėl nežinojimo, o gal dėl paprasčiausio psichologinio barjero, neleidžiančio gaminti neskrostą žuvį. Yra ir kitokia išeitis, kurią randame atsigręžę į praeitį, pasižiūrėję į tai, ką su žuvimi darydavo senovės kulinarai. Jų logika labai paprasta: jei nuskutę ir išskrodę žuvį pažeidžiame jos hermetiškumą ir leidžiame išbėgti vertingoms sultims, tai galbūt galime tą hermetiškumą sukurti kaip nors dirbtinai? Taip, galime. Mūsų protėvių laikais nebuvo prekybos centrų, kuriuose būtų galima nusipirkti kepsniams skirtų grotelių. Jie žuvis aplipdydavo moliu ir kepdavo lauže. Ne dėl to, kad neturėjo grotelių — molis yra puikus hermetikas.

Rolkis

Naujausios laidos:
2014-08-31
Peržiūrų: 57
2014-08-17
Peržiūrų: 312
Visos laidos: